Menotyrininkė
Apie Lukiškių aikštės svarbą
"...tokioj lokacijoj, kurioje tos viešos erdvės labai stipriai [reikia] miestiečiams..."
- Ūla Tornau, menotyrininkė ir projeko komisijos narė
Menotyrininkė pastebi, kad ši vieta pritraukia gyventojus įvairioms veikloms ir kad jos funkcija labiau rekreacinė. Būtent toje vietoje, kur yra ryšys su dešiniuoju Neries krantu ir taip pat su Tauro kalnu, yra svarbi erdvė laisvalaikio praleidimui.
Aikštės paskirtis
"...reikia vilniečiams centre, kur daugelis žmonių ir dirba, arba savaitgaliais išeina pasivaikščioti, tokių laisvalaikio erdvių."
Apie diskusijos prasmę
Ūla nemano, kad tai turėtų būti rimties aikštė, nes miestas ir taip turi reprezentacinių aikščių visai netoli Lukiškių. Pavyzdžiui, Seimo, Vinco Kudirkos aikštės.
"...liudija galbūt, kad mūsų visuomenė nelabai moka viešai diskutuoti..."
Respondentė mano, kad ši diskusija, kuri vyksta, yra natūrali. Ji tik įvardija kaip ją stebinusį dalyką tai, jog ta diskusija ne visada išsilaikiusi intelektiniame lygmenyje, kad buvo nemažai agresijos. Vis dėlto, diskusija apskritai yra geras bruožas, nes būtų žymiai liūdniau, jei būtų pastatytas kažkuris paminklas visuomenei to nenorint.
Apie lietuvių pasyvumą
"...galbūt čia yra ir kažkokios senesnės istorijos dalis..."
Piliečio vaidmuo
"...mes laukiam iki tokio taško, kai jau visiškai kantrybė trūksta ir tik tada pradedam kažką sakyti..."
Apie paminklus ir įamžinimą
Ūla teigia pastebėjusi, kad lenkai ar čekai jau nuo seno turėjo įvairias organizacijas ir buvo linkę burtis. Ir jai buvo labai įdomu tai, kad nors jie turėjo tą pačią socialistinę patirtį, jie vis tiek šiuo metu žymiai aktyviau reiškiasi viešai. Būtent todėl teigti, jog pasyvumo priežastis – sovietmetis, galbūt nebūtų iki galo tiesa.
Pašnekovės nuomone, ne tik Lukiškių aikštės klausimu, bet ir kitais klausimais svarbu komunikuoti savo poziciją ir nebijoti kalbėti. Moteris sako, kad galbūt daugiau reikėtų bandyti kalbėti, rašyti, spaudoje kažkaip reikštis.
"yra kitokių, žymiai subtilesnių tų įpaminklinimo visokių būdų ir kol kas mes to nedarome"
Nuomonė apie Kaune pastatytą Vytį
Menotyrininkė mano, kad paminklų gausa, ypač jei tie paminklai nėra kokybiški, teršia aplinką. Jos nuomone, paminklų Lietuvoje statoma per daug.
"...Vytis yra herbas, tai yra plokščias žanras..."
Apie tai, ar „Laisvės kalvos“ projektas pažeidžia aikštės vertybes
"...jau aikštės vertingosios savybės buvo koreguojamos..."
"...komisija nematė teisinio pažeidimo tame."
Plokščio žanro įtūrinimas Ūlai atrodo neprasmingas. Ir būtent dėl to ji teigia nematanti Vyčio kaip skulptūros nei Kaune, nei Vilniuje, nei kitoje vietoje.
Pašnekovės nuomone, Andriaus Labašausko projektas nėra aikštės vertingųjų savybių pažeidimas. Visų pirma, aikštės vertingosios savybės jau buvo koreguojamos architektūrinio projekto realizavimo procese. Ir antra, šis kūrinys, ŠMC darbuotojų nuomone, yra statinys, taip pat kaip ir Vytis, kuris gali būti demontuojamas. Jis turi savo konstrukciją ir jis yra statinys.
Apie tai, ar vykdyta el. apklausa buvo tinkamas būdas balsuoti už projektus
"...mums iš esmės ši užduotis buvo deleguota, mes nebuvom laisvi spręsti...“
Ūlai tai atrodo tinkama forma, nes taip buvo bandyta įtraukti kuo daugiau piliečių ir užtikrinti nuomonių įvairovę sprendimui priimti. Pašnekovė teigia, kad jie stengėsi prisidėti prie visų projektų vystymo ir išklausyti visas puses. Ji pasakoja, kad struktūra iš esmės buvo nuolat koordinuojama Kultūros ministerijos ir Seimo darbo grupės.