Šių metų gegužės 11 dieną Kaune įvyko konferencija apie tai, kokiais būdais lietuviai turėtų siekti įveikti totalitarinį palikimą. „Mes patyrėme siekimą pavergti mūsų dvasią“, - konferencijoje liudijimu iš sovietmečio išgyvenimų, kuriuose teko patirti kalinio dalią, pasidalijo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius[1]. Buvo prisiminta, kokį beviltiškumo jausmą lietuviai patyrė gyvendami „vienvaldiškai“, vienos partijos vadovaujamoje komunistinėje sistemoje, baimę keliančio policinio režimo, nuasmeninančio kolektyvizmo sąlygomis, kai tik vienintelė nuomonė galėjo būti teisinga. Anot konferencijos dalyvių, pasyvumas, bejėgiškumo jausmas ir manymas, kad nieko neįmanoma pakeisti – tai mūsų tautą sužeidusios sovietinės sistemos pasekmės.

​

Ar tikrai lietuviams būdingas pasyvumas ir bejėgiškumo jausmas? Kiek lietuviai yra linkę vengti dalyvavimo viešųjų klausimų sprendimo procese ir slėpti savo poziciją? Ar įvykusią, tačiau ilgai besitęsiančią diskusiją galima vadinti laimėjimu? Tyrimo „Lukiškių aikštės konfliktas: sveikos visuomenės bruožas ar aklavietė“ autorių – Martos Subataitės ir Indrės Kontrimavičiūtės – tikslas – bandyti surasti atsakymus į šiuos klausimus.

​

2017 metų vasarą Kultūros ministerija paskelbė kvietimą siūlyti idėjas Lukiškių aikštės memorialui. Atsinaujinę debatai dėl paminklo šioje aikštėje nėra naujiena, nes tokia pati diskusija, tik be socialinių tinklų suteikiamos platformos, vyko ir anksčiau, o ypač suaktyvėjo 2008-2009 metais. Tuomet galutinis sprendimas buvo atidėti sprendimą[2]. Šįkart Kultūros ministerija nusprendė rengti aikštės memorialo kūrybines dirbtuves drauge su Šiuolaikinio meno centru. Buvo teigiama, jog Šiuolaikinio meno centras šiame projekte turėtų veikti kaip tarpininkas tarp memorialo idėjų autorių, įvairių sričių specialistų ir suinteresuotų visuomenės grupių. Visi dalyvaujantys projekte sutiko, jog Lukiškių aikštėje atsirasiantis objektas turėtų būti skirtas laisvės idėjai išreikšti ir kad paminklas turėtų pagerbti kovotojų už laisvę atminimą.